Kalbų įvairovės šventė

Kalbinė žmogaus būsena

Mūsų planetoje yra 7 milijardai žmonių, kurie kalba maždaug 6 - 7 tūkstančiais kalbų. Keliomis iš jų kalba šimtai milijonų gyventojų, tokiomis kaip anglų ar kinų, tačiau yra daug tokių, kuriomis kalba tik keli tūkstančiai ar saujelė žmonių. Įdomus faktas, kad 96 procentai pasaulio kalbų yra šnekama tik 4 procentų pasaulio gyventojų. Europiečiai dažnai galvoja, kad jų žemynas unikalus kalbų gausa palyginus su, pavyzdžiui, Šiaurės Amerika ar Australija. Tačiau tik 3 procentai viso pasaulio kalbų yra vietinės Europoje. Daugiausia kalbų kalbama ties pusiauju – pietryčių Azijoje, Indijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Dauguma europiečių galvoja, kad gyvenimas mokant tik vieną kalbą yra norma, tačiau kalbų ir kultūrų įvairovė yra vis dažniau matoma kaip dalykas, kurį reikia saugoti ir puoselėti. Kiekviena kalba padeda pamatyti daugiau pasaulio ir yra istorijos dalis. Visos kalbos turi savo identitetą ir vertę, ir visos yra priemonės, kurias žmonės naudoja saviraiškai. Matydami kaip vaikai išmoksta kalbėti, galime teigti, kad nė viena kalba nėra sunkiau išmokstama nei kita.

Kalbos struktūra

Kalba yra garsų ir simbolių sistema, kurią naudoja grupė žmonių įvairiais tikslais, dažniausiai bendrauti tarpusavyje, parodyti kultūrinį identitetą, palaikyti socialinius ryšius ir suteikti sau malonumo (pavyzdžiui, skaitant literatūrą). Kalbos skiriasi viena nuo kitos savo skambesiu, gramatika, žodynu ir struktūra, tačiau visos kalbos yra gana sudėtingos sistemos. Jos gali skirtis balsiais ir priebalsiais: vienose kalbose jų mažiau nei kelios dešimtys, kitose – daugiau nei šimtas. Europos kalbos dažniausiai turi vidutinį garsų skaičių: nuo 25 (pavyzdžiui, Ispanijoje) iki daugiau nei 60 (pavyzdžiui, Airijoje). Abėcėlėse šie garsai taip pat vaizduojami skirtingai. Kai kurie alfabetai, pavyzdžiui valų, yra paprasti: raidės yra tokios pat, kaip ir garsai. Kitose abėcėlėse (pavyzdžiui, angliškoje) raidės ir garsai ne visada sutampa. Kiekvienoje kalboje taip pat yra keli tūkstančiai žodžių darybos ir sakinių konstrukcijų būdų. Kiekviena kalba turi platų žodyną, kuris atitinka tos kalbos vartotojų poreikius. Europos kalbų atveju, daugiau žodžių vartojama, kai kalbama moksliniais ar techniniais terminais. Tada vartojamų žodžių skaičius gali siekti ir kelis šimtus tūkstančių. Kasdienėje kalboje dažniausiai vartojamas tik tam tikras, mažesnis skaičius žodžių. Išsilavinę žmonės dažniausiai vidutiniškai vartoja apie 50 000 žodžių – tai yra jų aktyvus žodynas. Pasyvų žodyną sudaro žodžiai, kuriuos jie žino, tačiau nevartoja, taigi šiame žodyne yra daugiau žodžių. Kasdieniame pokalbyje žmonės dažnai naudoja mažai žodžių, tačiau jie yra labai dažni. Apskaičiuota, kad 21-erių metų žmogus per savo gyvenimą ištarė apie 50 milijonų žodžių. Gyvos kalbos ir kultūros dažnai keičiasi, nes žmonės vienu ar kitu kalbėjimo, rašymo būdu daro įtaką vieni kitiems. Šiuolaikinės žiniasklaidos priemonės, tokios kaip internetas, suteikia kalbų plėtros galimybes. Kalbos visuomet siejasi viena su kita ir veikia viena kitą daugeliu būdų, ypač skolinantis žodžius. Pavyzdžiui, anglų kalboje per šimtmečius atsirado skolinių iš daugiau nei 350 kalbų, o skoliniai iš anglų kalbos pastaruoju metu itin plinta kitose Europos kalbose.

Kalbos išmokimas

Per pirmus penkerius savo gyvenimo metus mes susiduriame su viena pirmųjų užduočių: išmokti savo gimtąją kalbą. Tam tikri kalbos mokymosi aspektai (tokie, kaip žodyno plėtimas) tęsiasi neribotą laiką. Kalba vystosi keliais etapais. Pirmaisiais savo gyvenimo metais kūdikis taria įvairius garsus, iš kurių susidaro ritmas ir intonacija, vėliau – balsiai ir priebalsiai. Būdamas vienerių, kūdikis jau supranta pirmuosius kelis žodžius. Antraisiais gyvenimo metais pradedamos suprasti dviejų žodžių kombinacijos, vėliau - trijų ir keturių. Trimečiai ir keturmečiai vaikai jau geba vartoti ilgesnius ir sudėtingesnius sakinius. Vartojamas žodynas išauga nuo 50 aktyviai vartojamų žodžių būnant 18 mėnesių amžiaus iki kelių tūkstančių žodžių būnant penkerių. Gimtoji kalba dažnai apibūdinama kaip pirmoji savarankiškai ir anksčiausiai išmokta kalba. Tai yra kalba, kurią žmonės geriausiai žino, dažniausiai vartoja ir lengviausiai atpažįsta. Kai kuriose dvikalbėse šeimose išmokstama dviejų kalbų vienu metu, taigi žmogus įgija galimybę pasirinkti, kuri kalba jam yra „pirmoji“, o kuri – „antroji“. Daugeliu dvikalbių asmenų atveju, kalbų atskyrimas tampa aiškesnis mokantis jų mokykloje kaip antrosios ar trečiosios kalbos. Nėra jokio amžiaus limito, kurį pasiekus taptų neįmanoma išmokti dar vieną kalbą. Dvikalbystė yra sudėtingas atvejis. Dažnai sklando mitas, kad dvikalbiai žmonės turi vienodus abiejų kalbų įgūdžius, tačiau realybėje dvikalbiai retai išlaiko balansą tarp kalbų. Kitas mitas – kad dvikalbiai turi tokius pačius kalbinius gebėjimus: iš tiesų, jie parodo daugybę skirtingų dvikalbystės atvejų. Kai kurie dvikalbiai kalba taip, tarsi abi jų kalbos būtų gimtosios, kiti viena kalba šneka taip, lyg turėtų stiprų užsienio kalbos akcentą. Kai kurie gali laisvai skaityti abejomis kalbomis, kiti – tik viena. Kai kurie teikia pirmenybę rašyti viena kalba, o kalbėti gali tik kita. Dvikalbystė turi daugybę teigiamų aspektų. Būnant dvikalbiu yra lengviau išmokti kitų kalbų, nes trečios kalbos mokymasis jau yra palengvintas išmokus antrąją. Dvikalbiai taip pat turi pranašumo mąstydami: įrodyta, kad jie greičiau vystosi pažintiniame lygmenyje tam tikrose srityse ir dažnai yra kūrybingesni savo kalbiniais sugebėjimais, nei mokantys vieną kalbą. Kadangi dvikalbiai turi galimybę susipažinti su dviem ar daugiau kultūrų iš arčiau, jie bendrauja laisviau ir yra pasiruošę peržengti kultūrinius skirtumus. Yra ir praktinių dvikalbystės pusių - tai naudinga ekonomiškai, nes atsiveria lengvesnės įsidarbinimo galimybės. Pripažįstama, kad daugiakalbės kompanijos yra kur kas konkurencingesnės, nei vienakalbės.

Kalbų šeimos

Kalbos yra susijusios tarpusavyje lyg šeimos nariai. Daugelį Europos kalbų galima sugrupuoti pagal bendrą kilmę. Viena iš tokių – indoeuropiečių kalbų šeima. Europoje dažniausios šios šeimos kalbos, kuriomis kalbama, yra germanų, romanų ir slavų. Germanų kalbų šiaurinę šaką sudaro danų, norvegų, švedų, islandų ir Farerų salų kalbos. Vakarinę šaką sudaro vokiečių, olandų, fryzų, anglų ir jidiš kalbos. Rumunų, italų, korsikiečių, ispanų, portugalų, katalonų, oksitanų, prancūzų, romanšų, ladinų ir sardinų kalbos sudaro romanų kalbų šeimą. Slavų kalboms priklauso rusų, ukrainiečių, baltarusų, lenkų, sorbų, čekų, slovakų, slovėnų, serbų, kroatų, makedonų ir bulgarų kalbos. Keltų kalbų grupė jungia airių, škotų gėlų, valų ir bretonų kalbas, taip pat atgimstančias kornų ir menksiečių kalbas. Baltų kalbų šeimai priklauso latvių ir lietuvių kalbos. Kai kurias šeimas sudaro tik viena kalba, pavyzdžiui, graikų, albanų ir armėnų. Išskirtinis atvejis yra baskų kalba, kuri nepriklauso indoeuropiečių kalbų šeimai ir jos šaknys nėra žinomos. Europoje kalbama kalbomis ir iš kitų šeimų. Pavyzdžiui, Uralo kalbomis: suomių, estų, vengrų, keliomis samodų kalbomis. Taip pat šiai grupei priklauso šiaurinėse Rusijos dalyse egzistuojančios mažesnės kalbos: ižorų ir karelų. Žemyno pietuose galima rasti Altajaus kalbų šeimą, kuriai priklauso turkų ir azerbaidžaniečių kalbos. Kaukazų šeimos kalbomis šnekama mažoje teritorijoje tarp Juodosios bei Kaspijos jūros. Šiai šeimai priklauso 40 kalbų, tarp jų - gruzinų ir abchazų. Afroazijiečių šeima jungia maltiečių, hebrajų ir berberų kalbas. Šių kalbų abėcėlėje mažai raidžių. Daugelis kalbų naudoja romanų (lotyniškąjį) alfabetą. Rusų ir kai kurios kitos slavų kalbos naudoja kirilicą. Graikų, jidiš, armėnų ir gruzinų kalbos kiekviena turi savo alfabetą. Neeuropietiškos kalbos, kuriomis kalbama žemyne (pavyzdžiui, arabų, kinų ar hindi) taip pat turi savo ženklų rašymo sistemą.

Europos kalbos

Europoje kalbama apie 225 vietinėmis kalbomis. Rusų, vokiečių, anglų, prancūzų ir italų kalbos yra dažniausiai pasitaikančios gimtosios kalbos. Daugelyje šalių dažnai naudojamos kelios kalbos. Išskirtiniai atvejai yra Lichtenšteinas ir Vatikanas, tačiau net ir šiose valstybėse galima rasti tam tikrą skaičių žmonių, kurie kalba keliomis gimtosiomis kalbomis. 49 Europos kultūros konvencijos šalys turi 41 oficialią ar nacionalinę kalbą bei daug ypatingą statusą turinčių kitų kalbų. Daugelyje šalių egzistuoja ir kalbinių mažumų ar regioninių tarmių. Šalis, kurioje kalbama daugiausia kalbų yra Rusija. Pagal skirtingus kalbų apibrėžimo kriterijus galima suskaičiuoti nuo 130 iki 200 kalbų Rusijos Federacijoje. Kai kurios regioninės arba mažumų kalbos yra įgijusios oficialų kalbų statusą, pavyzdžiui, baskų, katalonų ar galisų, kuriomis kalbama Ispanijoje. Valų kalba turi apsaugos teises Jungtinėje Karalystėje, fryzų kalba – Nyderlanduose, samių kalba Norvegijoje, Švedijoje bei Suomijoje. Migrantai ir pabėgėliai padarė didelę įtaką Europos kalboms, paversdami vis daugiau šalių daugiakalbėmis. Pavyzdžiui, Londone, kalbama daugiau nei 300 kalbų, kurios yra gimtosios. Kituose didžiuosiuose žemyno miestuose, ypač vakarų Europoje, galima lengvai suskaičiuoti 100-200 gimtųjų kalbų, vartojamų mokyklose. Dažniausios yra arabų, berberų, turkų, kurdų, hindi, pandžabų ir kinų kalbos, tačiau dažniausiai jomis kalba tautinės mažumos, taigi jų ateitis yra pavojuje. Todėl labai svarbus kasdienis neformalus bendravimas tarp tėvų ir vaikų, norint išsaugoti gimtąją kalbą. Yra ištirta, kad per šį šimtmetį bent pusė pasaulio kalbų, o gal ir daugiau, visai išnyks. Kalbos pėdsakai gali visai išnykti pasikeitus vos dviems kartoms, kai su vaikais nebekalbama gimtąja kalba. Yra daugybė priežasčių, dėl ko kalba yra pamirštama. Viena iš jų gali būti psichinė bendruomenės ir jos įpročių destrukcija, taip pat aktyvus priešinimas, organizuojamas politinių grupių, o pati dažniausia priežastis – kultūrinis ir ekonominis kitų kalbų dominavimas. Tačiau nesvarbu, kokia yra kalbos nykimo priežastis, nes rezultatas visuomet išlieka tas pats: individo unikalumo praradimas. Europos Taryba 1998 m. tam sukūrė du svarbius tarptautinius kalbų išsaugojimo būdus. Vienas iš jų – Europos regioninių ir mažumų kalbų chartija, kuriai priklauso 22* valstybės. Kita – Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kurioje numatyta mažumų kalbų apsauga. Ši konvencija vienija 39* valstybes. Abu šie dokumentai yra svarbūs siekiant išsaugoti ir stiprinti lingvistinį Europos palikimą. (*ratifikuota 2007 m.) XXI a. pradžioje visi europiečiai jau gyvena daugiakalbėje aplinkoje. Savo kasdieniame gyvenime galima išgirsti daugybę skirtingų kalbų bet kur: traukinyje, autobuse, per televiziją, radiją ar spaudoje, net skaitant produktų etiketes prekybos centruose. Todėl reikia padidinti įvairių kalbų populiarumą ir gebėjimą jas suprasti, kad jos būtų išlaikytos ir augtų. Tam reikia padidinti žmonių susidomėjimą kalbomis. Tokie buvo pradiniai Europos kalbų dienos šventės tikslai 2001 m., kurią organizavo Europos Taryba bei Europos Sąjunga. Šventės uždaromajame renginyje Ministrų Komitetas ir Europos Taryba nusprendė paskelbti rugsėjo 26 dieną Europos kalbų diena, kuri turi būti švenčiama kasmet, išlaikant tuos pačius tikslus.